Ivanas Kulibinas ir jo išradimas vežimas-automobilis

Ivanas Kulibinas tapo smagračio išradėju, o be smagračio, kaip žino­me, šiandien neapsieina nė vieno automobilio va­riklis.

Savo vežime Kulibinas sumontavo ir pavarų de­žę, kuri ne tik palengvino pajudėjimą iš vietos ar važiavimą j kalną, bet taip pat leisdavo visam veži­mui laisvai ir greit judėti nuokalnėse. Be pavarų dėžės buvo įrengtas ir uipakalinių ratū stabdž.ių. me­chanizmas. Ekipažo vairuojamasis ratas ir pats vai­ravimo mechanizmas buvo panašus i to meto valčių ir laivų vairo įrenginius. Kulibino triračio savaeigio vežimo modelis ir brėžiniai dabar saugomi Maskvos politechnikos muziejuje.

Nors Kulibino sava­eigis vežimas ir neturė­jo variklio, vis dėlto šiandien yra vertas pa­garbos kaip tolimas automobilio pirmtakas.

Prisiminti šiandien jį verta dar ir todėl, kad taupant degalus bei energiją, kurių labai daug suvartoja nūdie tais laikais. Automobiliais, vėl grižtama prie panašių į vaikiškus „Moskvičius“ pe­dalinių automobilių idejos. Tai automobiliai pedika­rai, arba velomobiliai. Prieš du šimtus metų Kulibi­no sukonstruotas savaeigis vežimas gali būti prikel­tas iš užmaršties ir panaudotas mū.sų epochos trans­porte.

Praėjusio šimtmečio antroji pusė — šiuolaikinio automobilio apyaušris

Praėjusio šimtmečio antroji pusė — šiuolaikinio automobilio apyaušris. Idėja sukurti savaeigį ekipa­žą skatina techninę kūrybą, nepaliaudama jaudina daugybę šviesių protų. Atradimai ir išradimai pinasi vienas su kitu, ir kiekvienas šios savotiškos grandi­ninės reakcijos etapas istorijoje palieka ryškų pėdsaką: karietas „įkinkomas“ vėjas, garas, pagaliau — elektra.

Pirmųjų elektros variklių sukūrimas siejamas su garsaus anglų fiziko Maiklo Faradėjaus suformuluo­tais jų veikimo principais. Tačiau tik prancūzui Gas­tonui Plantė 1859 metais išradus švino akumuliato­rių, kurį šiandien turi beveik visi automobiliai.
Oto išrastas keturtaktis variklio darbo ciklas bu­vo toks vykęs, kad vėliau pasisekė sukurti nedide­lius, bet pakankamai galingus vidaus degimo varik­lius. Tokius, kokių reikėjo tobuliems savaeigiams eki­pažams. Paties Oto variklio konstrukcija iigainiui gerokai pasikeitė, bet jo išrastu keturtakčiu veiki­mo ciklu iki šiol remiasi šiuolaikinių automobiliū variklių konstrukcijos.

Oto išrastas automobilio variklis

Oto variklis buvo tolimesnių bandymų impulsas: jo pagrindu sukurti benzininiai ir dizeliniai automo­bilių varikliai.

1879 m. I. Kostovičius suprojektavo aštuonių ci­lindrų 80 arklio jėgų pirmąjį skystų degalų karbiu­ratorini variklį ir 1884 metais jį pagamino. Kuro mi­šinys Kostovičiaus variklyje buvo uždegamas elek­tros kibirkštimi. 1885 m. Bencas ir Daimleris sukūrė benzininius variklius savo automobiliams. Tuo pačiu laiku B. Luckojus sukonstravo daugiacilindrį trans­portini variklį, E. Jakovlevas, E. Bromlėjus ir kiti gamino karbiuratorinius žibalinius variklius.

Palankesnes sąlygas vidaus degimo varikliams plisti pramonėje ir transporte (aviacijoje, geležinke­lyje, laivininkystėje) sudarė pradėta intensyviai vystyti naftos pramonė. 1892 m. Peterburge L. Nobelio gamykloje pradėta žibalinių variklių gamyba (jau pramoniniu būdu!).

1897 m. vokiečių inžinierius Rudolfas Dizelis (Diesel) sukūrė naujo tipo variklį, kuris išradėjo gar­bei buvo pavadintas jo vardu. Kaip ir Oto, Dizelio variklis yra keturtaktis. Išradėjas nustatė, kad vidaus degimo variklio naudingo veikimo koeficientas di­dėja, kai stipriau slegiamas degusis mišinys, tačiau pernelyg suslėgti jo negalima: nuo smarkaus slėgio mišinys per anksti užsidega. R. Dizelis savo varikly­je nusprendė slėgti ne degųjį mišinį, o gryną orą. Kai suslėgto oro temperatūra pasiekia 600-650° C,

cilindrą palengva su dideliu slėgiu įpurškiamas sky­stas kuras. Kuro mišinys iš karto užsiliepsnoja, dujos plečiasi ir stumia stūmoklį. Taip Dizeliui pasisekė smarkiai padidinti variklio naudingo veikimo ko­eficientą, pasidarė nebereikalinga uždegimo sistema. Nemažas laimėjimas buvo ir tas, kad variklis galė­jo vartoti bet kokį kurą — benziną, žibalą, naftą, nes skystą kurą daug parankiau transportuoti negu du­jas, su jo atsargomis galima nuvažiuoti ilgesnius nuotolius.

Šis variklis jo išradėjui pelnė didžiulę šlovę, ku­ri, deja, laimės jam neatnešė. Išradėjas buvo kvie­čiamas į daugell valstybių: 1910 m. jį sveikino su­žavėta Rusija, truputį vėliau ir Amerika… O 1913 m. spalio 1 d. R. Dizelis tragiškai žuvo, plaukdamas per Lamanšą iš Belgijos į Angliją. Garsųji išradėją priglaudė jūra, ir iki šiol nežinoma.

Daugiau info rasite: automobilių supirkimas Radviliškyje

Automobilių pramonė taip pat gamina sunkvežimius, autofurgonus, autobusus.

Lenkų automobilių pramonė taip pat gamina sunkvežimius, autofurgonus, autobusus. O kaip pramonė Kėdainiuose? Paklausėme keleta automobilių supirkėjų Kėdainiuose, tai jie atsakė: čia nieko negaminama, bet daug superkama. Supirkėjai pradėjo vardinti kas labiausiai eina: automobiliai, sunkvežimiai, motociklai. Supirkėjai paminėjo, kad tai geras verslas. Automobilių supirkimas Kėdainiuose tikrai populiarus versliukas vietiniams.

Sunkvežimius „Star“ išleidžia pati seniausia lenkų automobilių gamykla Starachovicėje, pradėjusi veikti 1948 m. Dabar ji gamina 6 tonų keliamosios galios sunkvežimius „Star-200″. Dar didesnės keliamosios galios sunkvežimius gamina Jelčo automobilių gamykla. Tai 8 tonų „Jelcz-S-420″ ir 18 tonų triašis savivartis „Jelcz-640″.

Autobusų gamyba sutelkta irgi dviejuose centruose

Autobusų gamyba sutelkta irgi dviejuose centruose. Gamykla Sanoke — viena iš stambiausių Europoje — kasmet pagamina per 4000 autobusų „Autosan“, o antrasis centras — netoli Vroclavo įsikūrusi Jelčo automobilių gamykla, kurioje gaminami sunkvežimiai ir autobusai. Kasmet ši gamykla pagamina per 3000 įvairių modelių autobusų, iš kurių pats garsiausias — pagal prancūzų firmos „Berliet“ licenziją gaminamas didelės talpos autobusas „Jelcz PR 100″. Prancūziškąjį modelį lenkų konstruktoriai modernizavo, pritaikė- prie vietinių sąlygų: pailgino kėbulą, įrengė trejas duris, panaudojo dyzelį „Leyland“, gaminamą Lenkijoje pagal anglų firmos licenziją.

Iš socialistinių šalių Lenkija daugiausiai gamina nedidelių krovininių, aptarnavimo, sferai skirtų automobilių, to negali pasigirti Kėdainiai. Trys gamyklos jų išleidžia apie 50 tūkstančių. Tai Liublino sunkvežimių gamykla FSC, lengvų krovininių automobilių gamykla Nysoje ir Poznanės žemės ūkio automobilių gamykla. Kiekviena  šių gamyklų išleidžia įvairių modifikacijų „ŽUK“, „Nysa“, „Tarpan“ automobilius. Jie gali būti pritaikyti keleiviams ir kroviniams vežti. Tai autofurgonai, izoterminiai automobiliai (šaldytuvai), mikroautobusai, automobiliai, skirti specialiai žemės ūkiui ir pan.

„Nysa“ bei „ŽUK“ eksportuojami daugelių užsienio šalių

„Nysa“ bei „ŽUK“ eksportuojami daugelių užsienio šalių tame tarpe ir į Kėdainių miestą. Nemažai jų važinėja ir Lietuvoje. Šie lenkų automobiliai turi daug bendrų detalių ir agregatų su tarybinėmis „Volgomis“, todėl pas mus, nesunku juos eksploatuoti.

Plečiantis urbanizacijai ir miestų komunaliniam reikia vis daugiau įvairių automobilių komunaliniams darbams Lodzėje yra didelis komunalinių įrenginių fabrikas WUKO, gaminantis įvairiausius darbams skirtus automobilius, šiukšliavėžes, laistymo-valymo mašinas, kurių kėbulai montuojami ant lenkiškų sunkvežimių „Star“ ir „Jelcz“ arba ant užsieninių automobilių šasi. Iš daugybės WUKO gaminių minėtini šlavimo ir šiukšlių surinkimo automobiliai ZM-7, turintys „’Star-28″ šasi, automobiliai SM-92, kuriais surenkamos šiukšlės iš konteinerių (jie turi hidraulinius mechanizmus,kėbulo talpa — 5700 kg). Gaminami ir gatvių kanalizacijos šulinių valymo automobiliai SW-21, SC-2, skirti pravalyti gatvių nutekamuosius kolektorius, asenizacijos automobiliai, automobiliai specialiais konteineriais.

Lenkijos automobilių gamintojai bendradarbiauja su daugeliu užsienio automobilių ir kitų pramonės firmomis, pavyzdžiui, su europos automobilių gamyklomis. Tai leidžia greičiau įsisavinti šiuolaikinius automobilių gamybos technologijos metodus, tobulinti gaminamus automobilius. Kada mūsų mieste Kėdainiuose bus tokio masto gamyklos, kurios galės tiekti automobilių dalid į kitas ES šalis.

Lengvasis automobilis „Polski Fiat 125p“ Molėtuose

Na, o „Polski Fiat-125p“ Molėtuose pagarsėjo prieš dešimt metų, kai 1973-ųjų birželio antrojoje pusėje pasiekė tris pasaulio rekordus (25 000 km, 25 000 mylių, 50 000 km distancijose). Per 15 dienų ir naktų be pertraukos buvo nuvažiuota 50 000 km. Šias varžybas įdomu prisiminti vien todėl, kad lenkų „Fiat-125p“ turi daug bendro su mūsų Tarptautinė automobilių federacija FIA yra užregistravusi tokius maratono rekordus: automobilio „Simka Aronda.“ (Prancūzija) 25 000 km trasoje vidutinis greitis 117,61 km per val., automobilio „Ford Kortina Lotus“ (Anglija) 25 000 mylių trasoje vidutinis greitis 118,56 km per val., automobilio „Simka Aronde“ (Prancūzija) 50 000 km trasoje vidutinis greitis 117,28 km per val. Išbandyti tokiame maratone lenkų automobilį „Fiat 125p“ ir mėginti pagerinti šiuos pasiekimus pasiūlė žinomas lenkų automobilistas, triskart Europos čempionas S. Zasada. nepaprastų varžybų Organizatoriai buvo automobilių padangų gamykla „Stomil“, lengvųjų automobilių gamykla, išleidžianti „Fiat 125p“, ir Lenkijos televizija, kuri transliavo varžybų kai kuriuos momentus. Maratonas vyko autostradoje netoli Vroclavo specialiai parinktoje atkarpoje, kur nebuvo jokio kitokio eismo. Atkarpos ilgis — 32 596 m. į abu galus buvo nuvažiuojama per 27-28 minutes. 50 000 km kelias susidarė nuvažiavus šiuo ratu 767 kartus. Maratonui parinktas naujas serijinės gamybos automobilis „Fiat 125p-1500″. Iki varžybų jis buvo, pravažinėtas 3000 km, padaryti tik kai kurie nestandartiniai konstrukcijos pakeitimai: įdėtas 70 litrų talpos benzino bakas (degalų užtekdavo penkiems ciklams po 65,192 km), sumontuota 5 pavarų dėžė, įstatyti „Bilštein“ markės amortizatoriai, nuimtas oro filtro gaubtas, įdėtas specialus dujų išmetimo vamzdis. Svarbiausia, kad automobilio variklis buvo serijinės gamybos, be jokių pakeitimų. Jo galia — 83–85 AG. Maratono metu jis pastoviai dirbo beveik 5000 aps/ min greičiu. Kad būtų išlaikytas vidutinis važiavimo greitis apie 138 km/h, reikėjo važiuoti beveik 160 km per valandą, nes greitis sumažėja darant posūkius, be to, tenka sustoti trumpam techniniam aptarnavimui.

Automobilio startas

1973 metų birželio 15 dieną 16 val. 40 min. automobilis startavo. Birželio 23 d., praėjus nuo starto 181 val. 3 min. 13 sek, buvo nuvažiuota 25 000 km. Vidutinis greitis — 138,08 km per val. Taip automobiliu „Fiat 125p“ pasiektas pirmasis pasaulio rekordas. Tada buvo nuspręsta tęsti maratoną. Birželio 27 d. 18 val. 20 min. nuvažiavus 25 000 mylių (40 233 km 600 m), pasiektas antras rekordas vidutinis greitis šioje distancijoje 138,18 kra per val. Ir pagaliau birželio 30 d. pasiektas trečias rekordas, 50 000 km nuvažiuota 138,27 km per val. vidutiniu greičiu.

Visą maratoną, kuris tęsėsi 361 val., važiavo aštuonių garsių Lenkijos sportininkų automobilistų komanda, vadovaujama S. Zasados. 50 000 km buvo važiuojama 15 parų be pertraukos, ir tik 7 val. 40 min. buvo sugaišta mašinos profilaktikai, remontui, benzino papildymui, padangų, žvakių pakeitimui.

Štai kaip šias varžybas apibendrino komandos kapitonas S. Zasada. ,Nors esame labai išvargę, tačiau su dideliu gailesčiu užbaigiame šias nepaprastai įdomias lenktynes. Mūsų automobilis „Fiat-125p“ dabar (nuvažiavus daugiau kaip 50 000 km) taip puikiai rieda, kad gaila su juo skirtis. Automobilio variklis nerodo jokių nuovargio žymių. Mielai tęstume šias neeilines varžybas dar ir toliau. Pasiekti rezuItatai pranoko visus lūkesčius. Iš pradžių numatyta važiuoti 25 000 km ir viršyti „Simkos“ rekordą bent 6 km per val., o nuvažiavome visus 50 000 km ir rekordas viršytas net 20 km per val. Ir toliau važiuojant šiuo automobiliu būtų galima išlaikyti šį 138 km per val. vidutinį greitį ir, matyt, nuvažiuoti dar 50 000 km“.

Patikimas ir ilgametis automobilis

Patikimus, ilgametės praktikos patikrintus „Fiat¬125p“ mazgus suderinę su moderniu, visus šiuolaikiškus estetikos, ergonomikos ir saugumo reikalavimus atitinkančiu kėbulu, 1978 metais lenkų konstruktoriai sukūrė naują automobilį ”Polonez“, kurį pradėjo gaminti Varšuvos lengvųjų automobilių gamykla 150. „Polonezas“ penkiavietis 4,27 m ilgio, 1,65 m pločio ir 1,38 m aukščio klasikinės komponuotės automobilis su penkerių durų kėbulu, kurio užpakalinė dalis šiek tiek panaši į tarybinio automobilio „Ižkombi“. Toks kėbulas pasižymi nedideliu oro pasipriešinimo koeficientu (Cx=0,35). Be to, jis ištaigingas, turi saugos diržus su inercinėmis ritėmis, atramas galvai, užpakalinio stiklo valytuvą, rūko žibintus patogiai išdėstytus prietaisus bei valdymo svirteles.

Kasmet pagamina apie pusę milijono įvairių automobilių

Lenkijos Respublikos mašinų gamyklos kasmet pagamina apie pusę milijono įvairių automobilių. Tai rodo jų didelį gamybinį potencialą. Lenkija įeina šalių — stambiausių pasaulio automobilių gamintojų pirmąjį dešimtuką. O kaip pas mus Lietuvoje, Raviliškyje? Supirkėjai pamini, kad čia automobilių apstu, kuriuos jie norėtų supirkti. Skambučių tikrai būna daug ir įvairiausių nuo prabangių iki visiškai sudaužytų automobilių.

Daugiau info apie automobilių pramonę

Lenkų automobilių pramonė. turi šešių dešimtmečių patyrimą. Dar 1923 metais čia buvo sukurtas originalus lengvasis automobilis „CWS T-1″, gamintas kelerius metus.

Iki Antrojo pasaulinio karo Lenkijos automobilių pramonė per metus pateikdavo vartotojams po keturis tūkstančius lengvųjų automobilių, kurių didesnę dalį gamino italų firmos „FIAT“ lenkų filialas. Automobilizacijos lygis tada, suprantama, buvo nelabai aukštas: 1938 metais Lenkija turėjo 54 tūkst. automobilių.

Po karo įsijungusi į socialistinių šalių sandraugą, Lenkija gana greit atkuria šią svarbią liaudies ūkio šaką, pradeda masinę automobilių gamybą nuolat jausdama nesavanaudišką broliškų tautų paramą.

1950 metais jauna. liaudies respublika gauna pirmąją tarybinių lengvųjų automobilių „GAZ-20-Pobeda“ siuntą. Tarybinės „Pobedos“ čia daugiausia buvo naudojamos kaip taksi, o po metų, Spalio revoliucijos 34-ųjų metinių išvakarėse, Zeranio automobilių gamykla FSO (netoli Varšuvos) pagal tarybinę licenziją pagamina pirmuosius lenkiškus automobilius M-20 „Varšava“. Tai modernizuotas , tarybinės „Pobedos“ modelis. Nuolatos tobulinamas automobilis „Varšava“ buvo gana ilgai gaminamas ir sėkmingai eksploatuojamas Lenkijoje ir užsienyje. Jų būta įvairių modifikacijų — universalai, pikapai, sanitariniai automobiliai.

Liublino sunkvežimių gamykla

1951 metais Liublino sunkvežimių gamykla pagamino pirmuosius 10 sunkvežimių „Lublin.“, kurie buvo sukurti pagal tarybinių sunkvežimių. GAZ-51 licenziją.

Dabar Lenkija gamina daug įvairių tipų automobilių. Tai ir mažo litražo lengvieji, ir sunkvežimiai, ir specialios paskirties automobiliai.

Lenkų lengvųjų automobilių gamybos centrai — dvi stambios gamyklos: Varšuvos FSO bei mažo litražo automobilių gamykla FSM Belsko-Biala mieste.

Pasirašiusios- sutartį su „FIAT“ firma, nuo 1968 metų šios gamyklos pagal licenziją gamina gana skirtingų Modelių lengvąsias mašinas — „Polski Fiat¬125p“ ir „Polski Fiat-126p“.

„Polski Fiat-126p“ skirtinas prie pačių mažiausių pasaulyje gaminamų automobilių. Šiandien, kai automobilių į gatves ir kelius pasipylė kaip iš gausybės rago, kai mažėja naftos atsargos, brangsta benzinas, maži automobiliai įsigyja vis daugiau gerbėjų, todėl šį lenkų automobilį mielai perka net tokios automobilizuotos šalys kaip VFR, Prancūzija, Belgija, Jugoslavija, Vengrija.

Daugiau info: automobilių supirkimas Radviliškyje